Vinstonas Čerčilis: „Iš alkoholio aš paėmiau daugiau, nei jis paėmė iš manęs“

Žmogus, kuris mylėjo karą. Taip galima būtų apibūdinti vieną iš garsiausių antrojo pasaulinio karo asmenybių. Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis – bene garsiausias visų laikų britų politikas, labiausiai išgarsėjęs antrojo pasaulinio karo metais, užimdamas Didžiosios Britanijos premjero pareigas. Vinstono Čercelio autoritetu neabejojama – jis laikomas vienu svarbiausiu ir įtakingiausiu vadovu Didžiosios Britanijos ir viso pasaulio politinio konteksto istorijoje.

Kaip ir daugumos išskirtinių asmenybių, Vinstono Čerčelio biografija – itin spalvinga. Čerčelis gimė nedideliame 1874 metų lapkričio 30 dieną turtingų anglų aristokratų šeimoje. Jo tėvas - žymus politikas lordas Rendolfas Čerčilis buvo Marlboro kunigaikščio Džono Spenserio Čerčilio sūnus. Motina - amerikiečių milijonieriaus Leonardo Džeromo dukra. V. Čerčilis lankė privačias mokyklas, mokėsi gana prastai, dažnai buvo baudžiamas už prastus rezultatus ir per mažas pastangas. Dėl nepriklausomo ir maištingo charakterio, kai kuriuos kursus kartojo keliskart. Nors akademiniais pasiekimais nepasižymėjo, tačiau buvo mokyklos fechtavimosi čempionas. Būdamas vaikas, Čerčelis retai bendraudavo su motina, o su savo tėvu nepalaikė beveik jokių šiltesnių santykių. Vienu artimiausių jo vaikystės žmonių, buvo jo auklė.

Kiek paaugęs, Vinstonas Čerčelis ėmėsi studijuoti karybą. Į Karališkąją karo akademiją, Čerčeliui pavyko įstoti vos iš trečio karto. Tačiau, jaunasis talentas mokslus baigė būdamas 8 vietoje pagal rotaciją iš 150 savo kurso draugų. Baigęs studijas, Čerčelis pradėjo savo karinę karjerą – tapo kavalerijos leitenantu. Kartu su Didžiosios Britanijos karinėmis pajėgomis, Vinstonui Čerčeliui teko pabuvoti Kuboje, Sudane, Indijoje ir Pietų Afrikoje – šiame žemyne, prasidėjus antrajam būrų karui, jaunasis britas buvo paimtas į priešų nelaisvę ir įkalintas belaisvių stovykloje Pretorijoje. Tačiau, Čerčeliui pavyko pasprukti. Nukeliavęs beveik 500 kilometrų, jis galų gale susitiko su savo bendražygiais. Šis žygdarbis, patekęs į britų spaudą, Čerčilį pavertė smulkiu nacionaliniu herojumi, o jaunojo kario vardas tapo žinomas visoje šalyje. Čerčelio alga už tarnybą kariuomenėje nebuvo itin didelė – per metus jis gaudavo 300 svarų (šiuo metu – apie 15 tūkst. svarų). Aristokratiškam gyvenimo būdui, kurį vaikinas paveldėjo kartu su pavarde, trūko dar bent kelių šimtų svarų. Todėl britas susigundė išbandyti dar vieną profesiją – tapo karo korespondentu. Šis užsiėmimas padėjo jam ne tik tobulinti savo literatūrinius įgūdžius, bet taip pat tapo šiokiu tokiu pajamų šaltiniu, padėjusiu prisidurti prie karininko algos. 1911 metais, Vinstonas Čerčelis pasiekė karjeros kariuomenėje aukštumas ir tapo pirmuoju admiraliteto lordu, atsakingu už britų armijos modernizaciją. Tačiau dar gerokai prieš tai, garsaus politiko sūnus ir pats susidomėjo politika: 1900 metais, kaip konservatorių partijos statytinis, Čerčelis buvo išrinktas į Bendruomenių rūmus. Iš viso valdžioje, padarydamas tik dvejų metų pertrauką (trukusią 1922–1924 m.), šis vyras išbuvo 64 metus. Nors įkopęs į penktąją dešimtį Čerčelis jau buvo žymus ir nusipelnęs politikas, vienu didžiausių XX amžiaus lyderių jis tapo tik Antrojo pasaulinio karo metais, kai, atsistatydinus nuolaidžiauti Hitleriui linkusiam Neviliui Čemberlenui, Vinstonas Čerčelis buvo išrinktas naujuoju Ministru pirmininku. Naujasis valstybės vadovas buvo ne aptakiai kalbėti linkęs politikas, o tikras karo vadas: „Negaliu jums pasiūlyti nieko kito, tik kraują, sunkų darbą, ašaras ir prakaitą“, – pirmosios savo, kaip Ministro pirmininko, kalbos metu britams pareiškė politikas. Tačiau dvasiškai palaužtai britų visuomenei būtent tokio – tiesaus, kiek tiesmuko, valingo, bet drąsiai į mūšį einančio – vado ir reikėjo.

Tačiau sulig Antruoju pasauliniu karu jo karjera toli gražu nesibaigė – Cherchillis dar ilgus metus buvo vienas svarbiausių Didžiosios Britanijos politikų, 1946 metais pirmasis viešai pripažinęs, jog tarp sovietų, kuriuos jis laikė ne mažiau pavojingais nei jau nuverstas Hitlerio režimas, ir Vakarų Europos bei JAV valstybių vyksta šaltasis karas. Dar vienas akcentas, kuriuo Vinstonas Čerčelis galėjo papuošti savo ir taip neskurdžią biografiją, buvo 1953 metais gauta Nobelio literatūros premija. Politikoje Čerčilis aktyviai dalyvavo iki pat 1964 metų. 1965-ųjų sausio 24 dieną, sulaukęs devyniasdešimties, vos vienerius metus pensijoje praleidęs britų didvyris mirė.

Vinstono Čerčilio gyvenimas spalvingas ir garsiomis citatomis ir pretenzingais pareiškimais. Pasiūlymas „sterilizuoti protiškai neįgalius piliečius „jų pačių labui“, stambių naftos pramonės žaidėjų atstovavimas būnant valdžioje; lengvabūdiškas biudžeto lėšų skirstymas; siūlymas panaudoti šaunamuosius ginklus prieš streikuojančius angliakasius; priešinimasis Indijos nepriklausomybei – tai tik kelios iš keliasdešimties priežasčių, dėl kurių Vinstonas Čerčelis galėjo nepatikti tiek savo laikmečio, tiek šių dienų žmonėms. Prie viso to, žinoma, prisidėjo ir potraukis stipriesiems gėrimams. „Britų buldogas“ (taip Čerčilį vadino rusai), anot jo dukros, dar besilankydamas Indijoje ir Pietų Afrikoje, pamėgo gėrimą, vaikų vadintą „tėčio kokteiliu“: tai buvo su vandeniu sumaišytas škotiškas viskis „Johnie Walker“. Šį gėrimą vienas iškiliausių visų laikų britų gerdavo ne vakare, po darbų, bet ryte, pusryčių metu. 2001 metais britų politikas ir žurnalistas Bilas Dydsas atskleidė daugelį kiek sugluminusią priežastį, kodėl Vinstonas Čerčelis Pirmojo pasaulinio karo metu veržėsi į priešakines fronto linijas. Anot šio brito, Čerčelis savo gyvybe rizikavo vien tam, kad gautų išgerti: „Jis buvo kartu su grenadieriais, kuriems štabe neleido gerti. Jie labai mėgo arbatą ir kondensuotą pieną, tačiau šie gėrimai Vinstonui nedarė jokio įspūdžio. Tačiau vartoti stipriuosius gėrimus buvo leidžiama fronto priešaky, apkasuose. Todėl jis prasitarė vadui, jog norėtų iš arčiau pažvelgti į karą ir patekti į pirmąsias fronto linijas. Pulkininkas šį ryžtą skatino“, – teigė Bilas. Čerčeliui daug kas prikišinėdavo pomėgį išgerti. Tačiau iškilusis britų premjeras patrauklus buvo ne vien tik nuveiktais darbais – visus žavėjo jo asmenybė, iškalba, gebėjimas glaustai, tačiau taikliai atsikirsti ar ugningai rėžti kalbą. 

 Keletas Vinstono Čerčilio minčių:

• „Aš tikiu tik ta statistika, kurią pats suklastoju“;
• „Socialistai mano, kad gauti pelną - nuodėmė. Aš manau, kad nuodėmė gauti nuostolius“;
• „Karts nuo karto žmogus atsitiktinai užkliūna už tiesos, bet dažniausiai jis atsikelia ir nužingsniuoja toliau“;
• „Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti“;
• „Tvirtai tikiu, kad šiandien mes esame savo likimo šeimininkai ir kad įstengsime nudirbti visus mūsų laukiančius darbus. Jeigu tikime savo reikalu ir tvirtai pasiryžome laimėti, pergalė nuo mūsų nenusigręš“;
• „Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio ir melo“;
• „Nugalėti sunkumai yra puikiai išnaudotos galimybės“;
• „Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo“;
• „Pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę“;
• „Dar nė vienas žmogus, nurydamas piktus žodžius, nepakenkė savo skrandžiui“.
• „Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame“.
• „Drąsa visiškai pelnytai laikoma svarbiausia žmogaus savybe. Nes tai yra savybė, kuri laiduoja visas kitas“;
• „Ramintojas - tai žmogus, kuris maitina krokodilą, tikėdamasis, kad šis jį suės paskutinį“;
• „Sėkmė būna dviejų tipų - pradinė ir galutinė“;
• „Sėkmės kelią sudaro daugybė nesėkmės atkarpų... Iki galo nueina tie, kurie nepraranda entuziazmo“;
• „Karas yra per daug svarbus dalykas, kad jį patikėtume kariams“;
• „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“;
• „Drąsa yra tai, kas skatina atsistoti ir kalbėti. Drąsa taip pat yra tai, kas skatina atsisėsti ir klausytis“;
• „Aš laikau save optimistu. Neįsivaizduoju, kokia prasmė būti kuo nors kitu“;
• „Ir štai pamoka: niekada nepasiduokite... Niekada, niekada, niekada, niekada... Niekur, mažame ar dideliame, reikšmingame ar smulkiame - niekada nepasiduokite, išskyrus garbei ir geram skoniui liepiant“. 

Skaitykite daugiau apie įdomiausias istorines asmenybes: https://laurairignas.blogspot.com/p/blog-page.html